Atmintis, dabartis, ateitis, aktyvacija. Arba kaip paversti TĄ jausmą realybe.

Mūsų prisiminimai, dabartinės mintys ir ateities planai yra vientisas paveiklas, kurį kartais labai sunku suprasti. Ką jau kalbėti apie jo dekonstravimą, o iš to sukonstravimą to, ką norime tame paveiksle matyti.

Užbaigusi universitetą atjungiau savo naujienų tinklus nuo visų tiesiogiai politinio turinio informacijos šaltinių. Jaučiausi nuo to pavargusi, išsekinta ir kažkuria prasme tuo apsinuodijusi. Kai studijuoji humanitarinį dalyką, sunku pamatyti jo silver lining, t.y. kaip tiksliai tai padės realizuoti save gyvenime (nekalbant apie įsitvirtinimą darbo rinkoje specifiškai, iš ko (tikriausiai) ir kyla didžiausias neaiškumas).

Įsupau save į dvasinių, sąmoningų, tranformuojančių nuotaikų skraistes. Skamba gal kiek šarlataniškai? Kažkas neaiškaus? Logiškai nepagrįsta? Daug kam vidinio tobulėjimo, saviugdos ir savigydos temos skamba keistai. O dalinimasis jomis su aplinkiniais - lengvo pakvaišimo indikacija. Iš savos patirties supratantu, kad tokią reakciją turime, nes ši informacija nuima tam tikrą įsivaizdavimą apie realybę, kurioje įpratome funkcionuoti, išsprogdina melo sienas, kuriomis apsistatėme. Šiame kontekste panaudojau žodį funkcionuoti ne atsitiktinai, nes tokiu būdu gyvename riboto gyvenimo potencialo sąlygomis. Laimė, meilė, pyktis čia pasireiškia tik iki tam tikro lygmens, iki tokio lygmens, kokį gali atlaikyti sąmonė.

Man dabar yra dvidešimt treji. Kai kurių savo vaikystės ir paauglystės epizodų visai neatsimenu. Keista, ar ne? Atrodo, jeigu būčiau keturiasdešimt trejų tai atrodytų visai normalu. Tačiau. Dalykai, kurių neatsimenam, kad ir kaip stengtumėmės yra tam tikra prasme saugomi nuo mūsų, mes jiems priimti esame per silpni arba jie tiesiog netelpa mumyse. Kita vertus, juk kiekvienas turime kažkokius prisiminimus, kuriuos mintys be perstojo iškelia aikštėn. Ir kartais atrodo galva sprogs nuo to sukimo, kaip kartais perdega kino filmo juostelių suktukai kino teatre. Ankstėliau esu parašiusi tekstą, kad mums patinka save kankinti tam tikrais prisiminimais it įvyniojant save į jų išvėsusį liūdesio guolį. Šiuos prisiminimus mūsų mintys kelia aikštėn taip pat su tam tikru motyvu. Nes gi kodėl daugiau taip būtų? Visgi, svarbu tai, kad jeigu žmogus turi galybę emocijų, kurias yra savyje sulaikęs, jos kaupiasi, veisiasi, dauginasi ir tokiu būdu naujoms emocijos, patirtims, įspūdžiams vietos nėra.

Minėti prisiminimai mums sukelia tam tikras emocijas - geras, ar ne visai. Iš tiesų, jeigu kažkoks įvykis turi savyje emocinio krūvio, vadinasi, jis yra dalinai išjaustas, dalinai suprastas ar išgyventas. Tokiu būdu gyvenime nesąmoningai ieškome tokių pačių situacijų, kad galėtume atkurti tą emociją ir ją patirti dar kartą. Apie tai jau kalbėjau įraše apie antrojo tipo sielos žinutes - jausmus. Kaip pavyzdį tam iliustruoti galime pasitelkti hipnozės seansų patirtis. Psichoterapeutai kartais naudoja šią techniką, kad atkurtų traumatines patirtis ir leistų sąmonei nuo jų apsivalyti, išgyti, jas išleisti. Taigi, kad jos būtų paleistos, visų pirma, reikia jas prisiminti. (Darbas su psichologu visgi yra dirbtinis tokių patirčių sprendimo būdas, o ne kylantis iš vidaus, savaiminis, todėl atneša tam tikrą kitokią sąjungą su žmogumi, kuris kelionėje būna kartu, bet tai jau kita tema apie kurią galite skaityti įraše: "Einant saviugdos keliu mokaisi mokyis" https://www.wix.com/dashboard/0cc5a0bb-6659-40fa-9c9d-09ce8f547b92/blog/5d502cf86eea1c00176c9c92/edit). O kai jau įvyksta šis procesas, sukyla įvairiausios emocijos – pyktis, sielvartas, nerimas, ekstazė, malonumas, pasitenkinimas. Jos būna įvairios, priklausomai nuo įvykio prigimties.

Ką su ta emocija daryti? Sunku pasakyti, kiekvienam šis procesas yra individualus. Manau, kad dvasiniai vedliai, koučeriai, energetikai per mažai kalba apie šią praregėjimo dalį, nes ji yra mažiausiai aiški, labiausiai komplikuota ir didžiai nemaloni patirtis žmogaus ego. Manymas, kad svarbiausia yra atpažinti problemą yra ne visai tikslus. Anoniminiai alkoholikai pirmiausia turi sau pasakyti, kad yra priklausomi, o tada tam tikrų žingsnių būdu atlikti reparacijas, vėliau kontribucijas. Pavyzdžiui, vokiečiai ne tik pripažino holokaustą, bet sutiko mokėti reparacijas bei integruoti švietimą apie holokausto tikrąją prigimtį savo mokyklose. Taigi, emocijos transformacija nėra tik tai, kas vyksta mūsų sąmonėje. Tai yra kur kas platesnio mąsto procesas, kuris įgauna ne vien žodinę, bet ir materialinį pavidalą.

Pirmą kartą tiesiogiai priešpastatyta savo sustatytam vaizdiniui apie pasaulį pamačiau kortų namelį. Vienas vilko pūstelėjimas ir... lieka visiškas niekas. Man labai pasisekė, kad šią pamoką gavau per meilę. Daug kas ją gauna per skaudžias, sunkias, žlugdančias patirtis. Bet net ir gavusi ją tokiu būdu jaučiausi sunaikinta. Kai matymo laukas prasiplečia dvigubai ar trigubai, akims reikia laiko priprasti prie naujo matymo kampo, bet būtent tai ir yra tikrasis išėjimas iš savo komforto zonos. Po praregėjimo gal tris mėnesius sunkiai kilau iš lovos. Praktiškai gyvenau joje, atsikeldavau tik pavalgyti, apsipirkti, nueiti iki tualeto. Miegojau kiauras paras ir verkiau. Pati nežinodama kodėl, bet, rodos, niekaip negalėjau sustoti. Emocijų perteklius, su kuriuo nepajėgiau susidoroti ir silpna valia privedė prie šlykštaus viso to skandinimo alkoholyje. Galvoje bandžiau išsiaiškinti, priežastis, šaknis, atsiprašyti, paleisti. Tai suveikdavo – tam tikram laikui.

Kiekvienam žmogui duotas aukštesnysis planas. Ir tik juo remiantis mes galime veikti. Svarbu jį jausti, nes tai nėra žemėlapis. Kadangi savo intuiciją išnaudoti geba dar sąlyginai mažas skaičius žmonių, praregėti ir nežinoti, kur eiti gali tapti labai sudėtinga. Nors tai jau ne tas pats, kas eiti būnant aklam.

Situacija pasikeitė, kai iš kažkur gavau mintį: "imkis veiksmo". Nutraukti ryšius, pasakyti viso gero, pasakyti ne. Pamažu pradėjau jausti kaip grįžta jėgos gyventi. Pamažu pradėjau jausti gyvenimo skonį, kuris buvo... kitoks. VISKAS TAPO RYŠKIAU, STIPRIAU, DAUGIAU. Tačiau. Tai nėra pabaiga. Pabaigos nėra, ir tas beatodairiškas skatinimas praregėti gali būti griaunantis. Kiekvienam žmogui duotas aukštesnysis planas. Ir tik juo remiantis mes galime veikti. Svarbu jį jausti, nes tai nėra žemėlapis. Kadangi savo intuiciją išnaudoti geba dar sąlyginai mažas skaičius žmonių, praregėti ir nežinoti, kur eiti gali tapti labai sudėtinga. Nors tai jau ne tas pats, kas eiti būnant aklam. Stebuklingas nušvitimas, zen būsena ir ramybė yra viena vertus siekiamybė, kita vertus saldi pasaka.

Įgalinus savo aukštesnįjį aš vedimui, VISKAS jaučiama stipriau. Tai ir liūdesys, skausmas, nerimas. Šios emocijos gali būti net ne paties asmens, bet šalia esančių žmonių, bet kadangi jų turima ir savyje, jos pasirodo dar aiškiau. Taigi, veiksmas yra tai, kas iš tiesų išlaisvina. Tad visi tie: jeigu nemėgstate savo darbo – išeikite, jeigu nesate patenkinti savo santykiais – palikite, jeigu nenorite kažko daryti – sakykite ne. Jie tiesa, tačiau. Pirmiau paklauskite savęs KODĖL? Kodėl man tai nepatinka, kas šioje situacijoje rezonuoja man, ar galiu kažką padaryti, kad su tuo susitvarkyčiau (nekalbu apie smurto ar kitokio nusikalstamo pobūdžio patirtis, čia vienintelis kelias – išeikite). Kadangi esu Žemės ženklas, man visada patiko būti praktiškai. Tai yra, sukauptas žinias panaudoti realiai, kasdienybėje, rutinoje.

Atvėrus savo aukštesniojo aš veikimą, dvasinį gyvenimo lygmenį ir potencialą sunku buvo pamatyti to praktiškumą. Viena vertus, spręsdama sudėtingus praeities klausimus jaučiuosi vis geriau. Kita vertus, darbas yra nesibaigiantis. Norisi įsivaizduoti, kad jis yra baigtinis, tačiau šioje Žemėje ir žemiškuose kūnuose taip pat atsirandame su tam tikra užduotimi. Ir kaip čia dabar suderinti savyje tą politologę ir dvasinę aš? Mano protui šis kazusas atrodė(o) mažų mažiausiai neįveikiamas. Bet!

Šiandien radau JAV kandidatės į prezidentus Marianne WIlliamson profilį, kurios politinės kampanijos šūkis - MEILĖ (žr. https://www.facebook.com/williamsonmarianne/). Tikrai netikėtai, nes kaip jau sakiau visą politinę informaciją savo akiratyje tiesiog nužudžiau. Ši moteris man leido prisiminti savo pačios žodžius, jog svarbiausia yra spręsti tai, kas labiausiai skauda. T.y. gydyti dvasiškai atsimerkusius žmones yra svarbu, bet dar svarbiau yra suteikti prieigą prie pamatinių gyvenimo sąlygų sukūrimo ir išpildymo žmonėms, kurie tokios galimybės neturi. Nes tik budindami viską nuo pamatų sugebėsime pasiekti daugiau. Jeigu apremontuosi namą, bet netvarkysi jo pamatų, kuriuose ir yra pagrindinė problema, rezultatu džiaugsiesi trumpai.

Svarbu gebėti sujungti duotus talentus, gautą informaciją ir sąmoningumą. Tik tuo atveju galimai išpildysi savo pašaukimą. Aišku, pirmiausia, reikia atvirai juo sekti. Mano vardas išvertus iš hebrajų kalbos reiškia Dievo karys. Visada skaudžiai reagavau į karą, jo žiaurumus ir patį faktą. Todėl tas karys užkoduotas manyje sunkiai radosi kelią į gyvenimą. Dabar jau žinau, kad šie žodžiai yra suaugę vieni su kitu. Ir tai reiškia, kad šviesos kariu gali būti, bet su tamsa kovoti bergždžias reikalas. Svarbu ją prisiminti, suprasti, iš kur ji yra tavyje. Ir transformuoti į šviesą. O tai galima tik su MEILE.