Iš kur tos MINTYS?

Ar kartais Jus aplanko keistos mintys? Dienos eigoje pamirštame stebėti savo mintis. Visgi, yra tam tikros minčių rūšys, kurios atkreipia į save dėmesį labiau nei įprastai. Būna tokios, kurios it uždega tą idėjinę lempelę smegeninėje. Būna ir tos niaurios, kurios visaip mus sekioja ir sekina. O būna mintys mus išgąsdina ir priverčia pasibaisėti savimi. Bet, kas iš viso yra mintys?

Mintis galima būtų įvardinti kaip tam tikrą patyrimą. Pavyzdžiui, prisilietus prie verdančio puodo, mūsų jutiminiai sensoriai pagauna pojūtį – karšta. Tada jau nervų galūnėlėmis šis signalas braunasi smegenų link ir, atsižvelgiant į nervų sistemos sveikatos būklę, pasivadina mintimi. Pavyzdžiui: - Supistas puodas… arba - Koks aš netikėlis... arba - Kažin kodėl taip įvyko?.. Pastaroji mintis pasirodytų prote, kuris turi tam tikrą švaros lygmenį. Taigi, mintys yra patyrimų produktas.

Šiandieną žmonės iš visų pusių apsiausti įvairiais patyrimais. Jų tiek daug ir tokių įvairių, kad norint palaikyti bent kokį aiškumą savo galvoje imame patyrimus skirtyti. Geras blogas, gražus baisus, patinka nepatinka. Šios kategorijos yra vertinamojo pobūdžio. Kai įvertiname, protas aprimsta. Tačiau tikroji proto funkcija nėra tokia.

Verta savęs paklausti, iš kur, pirmiausia gyvenime gauname kategorijas, kad galėtume skirstyti. Pirma, iš kalbos kuria kalbama aplink mus. Antra, iš požiūrių, kurie vyrauja mūsų aplinkoje, vadinasi šeimoje. Trečia, iš visuomenės. Taigi, jeigu aš kalbu lietuvių kalba, esu užauginta viduriniosios klasės šeimoje, auklėta Romos katalikų tikėjimo, demokratinės respublikos valstybėje tai ir mano mintys yra pripildytos šių kategorijų duomenimis.

Kai žmogaus vidinis pasaulis yra kitoks negu visos mintys ir žinios, kurias jis yra gavęs, jam sunku suvokti, kas tiksliai su juo vyksta, kodėl jis jaučiasi prastai. Išorinis pasaulis pasigauna šią abejonę savimi ir ima ją kurti to žmogaus aplinkoje. Tada asmuo tiek pats sau, tiek visuomenėje laikomas a) keistuoliu; b) jautruoliu; c) psichiniu ligoniu; d) ... (įrašyk savo variantą).

Tai klasikinis veiksmas lygus atoveiksmiui dėsnis, kuris galioja ne tik Žemėje su fiziniais kūnais, bet ir Visatoje su dvasiniais kūnais. Plėsti savo mąstymo lauką yra vertinga, ne tik dėl to, kad aiškinamės kokiose kategorijose esame įtalpinti ir laikui bėgant galime jas išaugti. Toks suvokimas leidžia pajusti laisvę savyje. Tokiu būdu suprantant, kad gali susikurti naujas reikšmes realybei. Kai leidi sau pajausti malonumą, - viso gyvenimo kokybė gerėja ir pasaulis dovanoja tą malonumą atgal.

Proto, arba kitaip tariant, intelekto buveinė yra trečioji čakra, kuriai lemtingas vystymosi ir augimo laikas yra nuo keturiolikos iki dvidešimt vienerių metų. Šiuo laiku intelektui svarbu suteikti galimybę tobulėti. Jeigu šis etapas praleidžiamas vėliau tampa sunku priimti ir apdoroti naują informaciją. Tikroji proto funkcija yra kalkuliuoti ir prieiti prie logiškiausios išvados. Tačiau čia iškyla klausimas, ar mūsų protas ištreniruotas tam, kad dirbtų racionaliai, ar kad tiesiog... egzistuotų padiktuotose kategorijose?

Man sąmoningumo praktikos padėjo pažvelgti į savo proto veiklą lyg iš šalies ir užfiksuoti mintį tam tikroje akimirkoje. O kada į protą atkreipi dėmesį, jis tuo dėmesiu mėgaujasi ir imasi veikti aktyviau. Būtent tokiu momentu mes turime galimybę transformuoti savo mąstymo modelį. Sustabdyti save ir klausti, - ar ši mintis yra mano? Ar ji susilygiuoja su mano geriausia versija, ar leidžia jaustis gerai, suteikia pilnatvės pojūtį. Ar atvirkščiai, sekina mane, liūdina, verčia abejoti savimi ir kitais.

Žinojimas suteikia daug galios. Jis yra raktas į laimę ir laisvę. Žinojimas tuo pačiu yra ir minčių siaubas. Jos bejėgės juo manipuliuoti. Žinojimas atrandamas tik pravalius save nuo visų kategorijų ir supratus, kas ir kokia informacija atitinka savą prigimtį ir identitetą. Proto švara nereiškia, kad jame nieko nevyksta. Proto švara reiškia kad tai, kas jame vyksta žmogui yra naudinga.