Baimės akys žiūri į svarstymus prieš kuriant tinklaraštę
- Gabrielė
- Aug 11, 2019
- 1 min read
Šiek tiek apie jausmus, klausimus ir šaukimus iš ne tolimos praeities.
Mane pažįstantys žmonės žino, kad bijau retai. Esu atvira veiksmams, nuomonėms, orui, „atsargiai piktas šuo“ užrašams ir pačiai egzistencijai. Visgi, yra tokia sritis, kurioje jaučiuosi esanti tarsi įkalinta, pasimetusi, nežinanti. Pašaukimas. Rodos, šaukia tyrai, rodos, patogus ofiso stalas, o kartais teptukas kuode ir funkcinių baldų brėžiniai galvoje. Įvairovė. Kas man leidžia jaustis „tėkmėje“ yra rašymas, nesu tikra, ar kaip meditacinė praktika, gal kaip tikroji mano dvasios misija, ar tiesiog išmoktas savi-analizės mechanizmas.
Svarstymai. Ir to rašymo kažkaip neprieinu paviešinti. Bijau. Bijau būti palaikyta sofiste, atitrūkusia ezoterike, kažkokia „išplaukusia“ kaip jaunimas sako. Bet man rūpi. Rūpi klausimai, kas sugalvojo laiką, kodėl keičiasi nuotaikos, kaip skamba vienišos širdies dūžis 7 milijardų žmonių Žemėje. Gal daugiau rūpi juos užduoti, nei atsakyti, bet tai jau gera pradžia. O ji gi reiškia pusę darbo, ar ne? Grzegorzas Kielaras sako visų akivaizdoje neužsiimti/ nežemiškumais o tik banalybėmis/– įkalti vinį pašerti katiną/ arba balandį. Jaučiuosi užsiimanti šitais šėrimais. Ir norėčiau žinoti, kam, kodėl ir kiek ilgai juos dar atliksiu, kol sugalvosiu, kaip savo savastį paversti gyvenimu.
Comments