Einant saviugdos keliu mokaisi mokytis

Einant saviugdos keliu, esi kiek prie-determinuotas ankstetsnių programų. Netgi tai, kaip tu juo eisi. Tai yra kokiais būdais ar metodais tau bus pamėtėta kažkas, kas nėra visiškai priimtina tikrajai tavo asmenybei, tikrajam aš, ašainei tavo sąmonei ar kaip kitaip tai bepavadintum.

Tad pirmasis žingsnis savigydos link būtų net ne stengtis sugaudyti kuo daugiau suvokimų ir atrasti kuo daugiau prasmių, bet, pirmiausia, nusistatyti, koks metodas tau yra priimtiniausias ir artimiausias padėsiantis judėti pirmyn. Jei užsikabini ties tam tikru mokytoju, strategija ar būdu, kuris tau tiesiog pamėtėjamas – rizikuoji būti užsklęstas į dar vieną užburtą pasąmoningumo ratą. Dažnai mokantis per kanalus, kurie nėra visiškai atitinkantys tavo supratimą gali užplūsti didelio džiaugsmo ir ilgai lauktos atomazgos, šviesos tunelio gale pojūtis. Jis mūsų neretai yra supainiojamas su laime, kuri leidžia manyti, kad atradome TAI. Tačiau, toks jausmas nelinkęs tęstis ilgai ir po jo įprastai krentame atgal su dar smarkesniu trenksmu negu kilome. Laimė yra ilgalaikė būsena, o džiaugsmas - momentinis jausmas. Žinoma, mokėjimas džiaugtis vykstančiai įvykiais čia ir dabar yra nuostabus sugebėjimas. 

Pastebėjau, kad mano sąmoningumo mokymosi kelias persmelktas politikos mokslų specialybėje įgytais įmetodais: analize, kritišku mąstymu, informacijos filtravimu. Ir kaip aš nustebau pastebėjusi, kad šis būdas ir yra man labiausiai tinkantis. Pavyzdžiui, atlikdama skaitymus ir kitas praktikas tokiu schematiniu būdu pasisemiu kur kas daugiau informacijos negu, pavyzdžiui, klausydamasi paskaitų, eidama į seminarus, kreipdamasi į sielovados mokytoją. Ir įdomiausia yra tai, kad tas procesas manęs nenuneša į falsifikuotos ekstazės jausmą. Skaitant literatūrą ir gilinantis į jos prasmę jaučiuosi labai rami, lyg nuraminu visus balsus galvoje ir leidžiu informacijai nusėsti mano smegenų kloduose.

Dažnas asmuo sako, kad mokymosi procese yra būtinas mokytojas arba kad ji/jis yra vienas iš faktorių, padedančių greičiau praeiti šiuo keliu. Manau, kad vieniems gali tikti toks būdas. Aš pastebėjau, kad mokymasis iš mokytojo man yra ribota praktika. Mat apsikeičiama žiniomis ir požiūriais, kuriuos yra atradęs ar suprodukavęs kitas asmuo. Jie, žinoma, gali atspindėti ir tavuosius. Bet... man, rodos, kad oks mokymasis vertingas iki specifinio taško. Kažkur tavo pajautimas gali ir išsiskirti. Kai esi labai susitelkęs ir stengiesi perimti kuo daugiau konkrečių kito žmogaus mąstymo ir suvokimo detalių, gali pamiršti paklausyti savųjų.

Skaitymas man yra viena iš meditacijos formų, kai leidžiu savo mintims susitelkti ties vienu konkrečiu dalyku, tai yra žodžiais rašytais juodu ant balto. Skaitydama, taip pat giliniuosi į kažkieno kito mintis kaip ir klausant mokytojo. Kita vertus, skaitymas leidžia perfiltruoti pajautimus, susijusius su informacija tą pačią akimirką ir pasiimti iš skaitomų tekstų tai, kas tau surezonuoja. O vėliau gali viską apmąstyti ir susidėlioti paveikslą, kuris labiausiai tiks tau. Toks būdas yra priimtinas man dėl mano lėto girdimosios informacijos filtravimo. Klausant pasitelkiu loginį protą, tuo tarpu skaitant įsijungia kažkoks savaiminis pajutiminis kiaurasamčio mechanizmas. Svarbu kiekvienam suvokti savąjią stipriąją mokymosi galią ir palankiausią to įgalinimo būdą tada mokymosi procesas bus ir malonus ir produktyvus.