Ką reiškia neturėti namų?

Ar turėti savo vietą yra siekiamybė? Ar mokėjimas jos neturėti yra vetybė? Ką reiškia namai?

Žmogui reikalingos priešybės. Net ne tam, kad galėtų save tarp jų pastatyti, įsivardinti, apibrėžti. Bet labiau tam, kad galėtų jausti, gyventi, būti. Priešybės sukrečia. Karšta nudegina, šalta stingdo. Gera džiugina, bloga liūdina. Audros sukrečia, štiliai ramina. Tarp priešybių jautiesi laisvas, gyvas, gajus.

Praėjusį pusmetį gyvenau komforto priešybėje. Gyvenau bute Naujamiestyje Švitrigailos g. 19, dviejų aukštų mediniame sukriošusiame namuke. To tipo kur link “stoties rajono”. Pirmasis namo aukštas padalintas į 2 butus, antrasis į 4. Manojo numeris 3. Vos įėjus pro duris pasitinka virtuvinis komplektas ir mano šimtas 0W stiklainių. Praėjus juos kairėje – kreivasis kitrošmų veidrodis – jame matai saldžią savo versiją, atitrūkusią nuo relaybės. Dešinėje krosnis. Taip, krosnis. Bute nebuvo šildymo todėl reikėjo kūrenti pačiai. Pro dideles baltas nelyginant kluono duris miegamasis/svetainė/darbo kambarys. Ant grindų senas kilimas iš kaimo – sovietinis. Dešiniame kampe lango rėmas naudotas vietoj spintos. Jogos kilimėlis vietoj lovos. Toks minimalistinis vojažas.

Per 3 mėnesius gyvendama toje erdvėje priaugau 10 kilogramų. Manau, kad prie to prisidėjo daug komponentų. Stresas, šaltis, nerimas mąstant apie išgyvenimą, pinigus, ateitį, energetiniai srautai lieję Žemę nepaprasta nergija epastaraisiais mėnesiais. Sunku apibūdinti, kas vyko tą pusmetį Švitrigailos g. 19. Mano sąmonė klejojo po skaudžius išgyvenimus keldama aikštėn pyktį, agresiją, neapykantą, skausmą, pasimetimą, nežinojimą, negalėjimą, nesupratimą, nerimą. O labiausiai Baimę. Kodėl iš didžiosios? Nes ji yra viena iš tų priešybių, kuri mane apniaukė man net nesuvokiant, kiek daug jos manyje yra. Sukilusi ji tėškė mane veidu į racionalumą ir lipdė mano akių vokams mieguistą ar tai liguistą skaudumą.

Kai kurios vietos mumyse pažadina geriausius bruožus ir jausmus, kitose jaučiamės labai prastai, be jėgų, be motyvacijos. Suprasti, kas yra namai gali tik pabūvojęs jų priešybėje. Šiandien, rodos neturiu savo namų. Ten, kur gyvenau vaikystėje grįžtu jau jausdamasi kaip svečias. Dažnai būnu pas tetą namuose Vilniuje. Kokie dideli namai. Man per dideli. Šį įrašą rašau iš numojamo kambario savo draugų bute Norvegijoj, Øystesėj, Fitjedalsvegen 15. Įdomu, kad žmonės vietas susieja su tam tikromis emocijomis. Tad ar namai yra emocija, vieta, ar prieraišumas? O gal namai, ten, kur širdis? Tokiu atveju jie visada ir visur yra mumyse ir su mumis.